Europos Centrinio Banko (ECB) valdančioji taryba, priimdama pinigų politikos sprendimus, siekia įgyvendinti pagrindinį tikslą – 2 proc. infliacija euro zonoje vidutiniu laikotarpiu. Viena iš priemonių, kuria galima remtis norint surinkti daugiau informacijos apie pinigų politikos aplinką, yra natūrali palūkanų norma euro zonai. Natūralioji palūkanų norma dar yra vadinama neutralia, arba pusiausvyros, palūkanų norma: tai palūkanų norma, kuri sudaro sąlygas ekonomikai tvariai augti, o infliacijai – būti ties centrinio banko tikslu (ECB – 2 % vidutiniu laikotarpiu), kai ekonomika veikia subalansuotai ir jos neveikia laikini sukrėtimai. Šiame komentare nagrinėjama realioji natūralioji palūkanų norma, žymimą r* arba r-star.
Komentaro autoriai: Giedrė Krotovaitė, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Pinigų politikos skyriaus ekonomistė, ir Žymantas Budrys, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Taikomųjų makroekonominių tyrimų skyriaus vyresnysis ekonomistas.
Natūralioji palūkanų norma yra įvertinamas teorinis dydis. Tai reiškia, kad šio dydžio negalima rasti tarp tiesioginių ekonominių duomenų – jis apskaičiuojamas, taikant sudėtingus ekonometrinius modelius ir darant prielaidas. Toks skaičiavimas neišvengiamai yra susijęs su plačiu neapibrėžtumo intervalu. Realiųjų palūkanų normų atotrūkis – skirtumas tarp faktinės realiosios palūkanų normos ir realiosios natūraliosios palūkanų normos – leidžia įvertinti, ar pinigų politikos pobūdis yra ribojantis ar skatinantis. Jeigu atotrūkis yra reikšmingai teigiamas, tai rodo, kad pinigų politika yra ribojanti, o jeigu atotrūkis yra neigiamas, tai indikuoja skatinamąjį pinigų politikos pobūdį.
Lietuvos natūralioji palūkanų norma ilgainiui mažėjo ir po euro įvedimo suartėjo su bendru euro zonos lygiu, rodydama gilesnę integraciją ir neutralesnes pinigų politikos sąlygas (žr. pav. grafiką kairėje). ECB sprendimai grindžiami visos euro zonos agreguotais duomenimis, tačiau atskirose šalyse ekonomikos ciklas, augimo tempas ar finansinės sąlygos gali būti kitokios. Dėl to aktualu įvertinti, kokia yra Lietuvos natūralioji palūkanų norma ir ar ji skiriasi nuo visos euro zonos natūraliosios palūkanų normos.
Budrys ir Krotovaitė (2026) siekė išsiaiškinti, kokia buvo pinigų politikos pobūdžio raida Lietuvoje 2000–2025 m. Tam buvo taikomas iš dalies struktūrinis nestebimų sudedamųjų dalių modelis, pritaikytas mažai, atvirai ir konverguojančiai ekonomikai. Į jį įtraukta realiojo efektyviojo valiutos kurso dinamika, taip pat patikslintas produkcijos atotrūkio nustatymas ir nagrinėjamas apklausų rezultatais grindžiamų infliacijos lūkesčių vaidmuo. Tyrimo rezultatai rodo, kad šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį Lietuvos natūralioji palūkanų norma buvo didesnė už euro zonos vidurkį. Tai būdinga sparčiau augančioms, konvergencijos procese esančioms ekonomikoms, kurių potencialus augimas yra didesnis nei euro zonos vidurkis. Pasaulinės finansų krizės metu r* sumažėjo ir ilgą laiką tebebuvo nedidelė, kaip ir daugumos Vakarų valstybių. Pastaraisiais metais r* vėl tapo teigiama. Po euro įvedimo 2015 m. Lietuvos r* dinamika tapo mažiau kintanti ir vis labiau atitiko euro zonos natūraliosios palūkanų normos raidą. Tai rodo gilėjančią ekonominę ir finansinę integraciją ir leidžia teigti, kad ECB vykdoma pinigų politika iš esmės tinkama ir Lietuvos ekonomikai.
Lietuvoje istoriškai dominavo skatinamoji pinigų politika, o pastarojo laikotarpio pinigų politika buvo iš esmės neutrali (žr. pav. grafiką dešinėje). Iki pasaulinės finansų krizės (2008–2009 m.) realiosios palūkanų normos atotrūkis Lietuvoje buvo gerokai neigiamas, atspindėdamas skatinamąją aplinką, prisidėjusią prie tuometinio ekonomikos perkaitimo. Pasaulinės finansų krizės laikotarpiu pinigų politikos sąlygos buvo reikšmingai sugriežtintos, atspindėdamos sumenkusias ilgalaikės ekonomikos augimo perspektyvas. COVID-19 pandemijos laikotarpiu (2020 – 2022 m.) realiosios palūkanų normos atotrūkis vėl sumažėjo ir rodė kad didėja infliacija ir infliacijos lūkesčiai. Pasibaigus šiam laikotarpiui, atotrūkis staigiai padidėjo dėl pakeltų ECB palūkanų normų (2022–2024 m.). 2025 m. trečiojo ketvirčio įverčiai rodo, kad dabartinė ECB pinigų politika Lietuvai yra iš esmės tinkama.
Neapibrėžtumas, susijęs su natūraliosios palūkanų normos įverčiu, neleidžia jo tiesiogiai naudoti nustatant pinigų politikos palūkanų normų lygį, tačiau įgalina geriau suprasti ilgalaikes ekonomikos tendencijas ir priimti labiau informuotus sprendimus. Tiek Lietuvos, tiek euro zonos natūraliajai palūkanų normai per pastaruosius 25 metus buvo būdinga mažėjimo tendencija, ji rodė struktūrinius veiksnius, pavyzdžiui, lėtesnį našumo augimą. Jeigu ateityje natūralioji palūkanų norma toliau mažėtų, tai sudarytų sunkumų pinigų politiką formuoti reaguojant į neigiamai veikiančius ekonominius sukrėtimus tradiciniu palūkanų normų mažinimu. Todėl šiandienos sąlygomis vis svarbesnės tampa struktūrinės reformos didinti našumą, prisitaikyti prie demografinių pokyčių, skatinti investicijas ir stiprinti potencialų ekonomikos augimą.
Lietuvos ir euro zonos natūraliosios palūkanų normos ir jų atotrūkių įverčiai
Šaltiniai: Budrys ir Krotovaitė (2026). Estimating the Natural Real Interest Rate in Lithuania: A Semi-Structural Approach.
Pastaba: grafike kairėje vaizduojama autorių apskaičiuota Lietuvos ir euro zonos realioji natūralioji palūkanų norma (2000-2025 m. III ketv), grafike dešinėje – Lietuvos ir euro zonos realiosios palūkanų normos atotrūkio įverčiai.
